žvilgėti

1 žvilgė́ti, žvìlga (-i, -ė́ja), -ė́jo intr. 1. [K], DŽ, KŽ, BVIII129; Q226, M, L, LL78, Š, Rtr, VĮ, ŠT80 skleisti šviesą, spindėti, tviskėti: Puvėkliai miške žvìlga Ds. Jau suvis gęsta aušra vakarinė, rausvai žvilga silpnais žiburėliais A1885,44. 2. atmušant šviesos spindulius blizgėti, spindėti: Gražus gaidys: kaip ant saulės, tai plunksnos net žvìlga Šd. Šelmeninė kregždė labai žvìlga Brb. Šuo daba kūdas, žiemą žvilgė́davo Bt. Katė žvìlga kaip sabalas Snt. Tėvo nabaštikas arklius labai veizėjo, žvilgė́te žvilgė́s kaip nulieti Rdn. Arkliai žvìlga, ant nugaros gulėti galì End. Tėvo arkliai žvilgė́jo Tlž. Kumeliai net žvilga, arba paršeliai, antai, kaip iš pieno plaukę Žem. Suvarei arklį, nebežvìlga Ėr. Paršiokai riebūs, net žvìlga Klt. Kaštaninis [kumelaitės] plaukas žvilgėjo kaip vandeniu nulietas M.Katil. Kad iššukuoji, žvìlga [linai] Alz. Prapjauni skilandį, mėsa raudona, net žvìlga Krč. Vakar mačiau kažin kokį paukščiuką žvilgamoms plunksniukėms J.Jabl. Šitie balti plaukai kadaise garbiniavosi ir žvilgėjo A.Škėm. Pabrinkę pumpurai prieš saulę žvilga V.Myk-Put. Mėnuo švies, sniegas žvilgė́s, kokios tos naktys būs gražios, ka būs pašalusi End. Užlijo, tai tuoj žvìlga žvìlga pėdose vanduo Pc. Mėnesienos atšvaitai žvilgėjo stiklo šukėse, pabirusiose ant šaligatvio rš. Jo ginklai prieš saulę taip žvilgėjo, kad net akį vėrė A.Vaičiul. Ten broliai švytuoja žvilgančiais dalgiais J.Aist. Žalvariu visas žvilgąs iš pirmųjų eilių jisai žengė HI. Aukštame kiemo kleve tupėjo juodvarnis, žvilgėdamas saulėje visomis plunksnomis R.Gran. Tos šviesios properšos viduryje regi trobelę, kuri stovi, tyli ir žvilga dviejų langų stiklais L.Dovyd. Neseniai lyta. Žvilga gatvės asfaltas, ant šaligatvio telkšo balutės V.Bub. Žvilgėjo užtvindytos lankos J.Aist. Nupurkštė [lietus] keliskart staigiai ir sodriai. Žolė rytą visur žvilgėjo vandens purslais A.Rūt. Ir žvilgančioj jūroj nuslūgo sidabro banga V.Myk-Put. ^ Vilką kuo tankiau lelioji, tuo jis da labiau žvìlga Ssk. ║ tvieskiamai blizgėti, spindėti (apie papuošalus, metalą): Vienas auksas tiktai žvìlga Smln. Žvilga gintaro karoliai ant kaklo A1885,45. Ant kaktos žvilgi pašveitalas Vd. Kad būt dirbus sunkius darbus, žiedeliai žvilgė́tų JV96. Jau nežvilga aukso žiedai an mano rankelių LTR(Al). ^ Auksas ir pelenuose žvilga Rz. 3. savo spalvingumu išsiskirti, būti ryškiai matomam: Audimas arba silkų kuska ant kaklo žvilgė́jo J. Ant jos rūbai net žvìlga Rod. 4. prk. šviesti, švytėti (apibūdinant švarą, tvarką): Puodai jos žvìlga – švari gaspadinė DrskŽ. Suvaksavotų batų skūra žvìlga J. Grindys išlakuotos, net žvìlga, veidas matyt Brb. Ir baldai, ir grindys net žvilgėjo rš. 5. prk. reikšti kokį nusiteikimą (ppr. apie akis): Ten, palubėje, užsirepečkinusi pelė. Jos akys išgąsčiu žvilga L.Dovyd. Grėsmė skverbėsi iš abejingo Henrikos žvilgsnio, o kartais ir iš karštligiškai žvilgančių akių rš. \ žvilgėti; atsižvilgėti; išžvilgėti; pažvilgėti; sužvilgėti